Blisteris BU

Giambattista Tiepolo gimė 1696 m. Venecijoje ir laikomas vienu svarbiausių vėlyvojo italų baroko ir rokoko tapytojų. Jis kūrė altorinius paveikslus, paveikslus ir pirmiausia didelio formato lubų freskas. Jo kūrybai būdingos šviesios spalvinės erdvės, ryškūs perspektyviniai sutrumpinimai ir figūros, kurios, regis, juda į atvirą dangų. Tiepolo dirbo ne tik Šiaurės Italijoje, bet ir užsienio užsakovams. Würzburger Residenz jis kartu su savo sūnumis sukūrė didelės apimties freskų, tarp jų – lubų tapybą virš laiptinės. Vėliau jis išvyko į Ispanijos dvarą Madride, kur 1770 m. mirė.

„Agar ed Ismaele“ vaizduoja pasakojimą iš Pradžios knygos. Hagar, egiptietė Abraham tarnaitė, su juo susilaukė sūnaus Ismael. Kai Sara pati pagimdė Isaak, Hagar ir Ismael buvo išsiųsti. Dykumoje jų vandens atsargos išseko. Angelas padrąsino Hagar ir paskelbė, kad iš Ismael kils didelė tauta; netrukus ji atrado šulinį. Taigi angelo figūra šiame pasakojime simbolizuoja dieviškąją pagalbą ir motinos bei vaiko išgelbėjimą.

Scuola Grande di San Rocco nėra mokykla šiandienine prasme, o Venecijos pasaulietinės brolijos buveinė. Tokios brolijos prisiimdavo religines ir socialines užduotis, remdavo stokojančius ir prabangiai įrengdavo savo susirinkimų pastatus. Šis pastatas ypač žinomas dėl didelės apimties Jacopo Tintoretto paveikslų ciklo ir yra viena svarbiausių Venecijos meno istorijos vietų.

Tikslesnis oficialus šios paveikslo detalės pasirinkimo pagrindimas nenurodomas. Tačiau šį sprendimą galima sieti su San Marino praktika proginių monetų reverse reguliariai vaizduoti Italijos kultūros erdvės menininkus ir kūrinius. Tiepolo taip pat tiko dėl apvalaus jubiliejaus ir glaudaus ryšio su Venecijos tapyba.