Suomija · Suomijos saunų kultūra

Suomiškas žodis „Sauna“ perimtas į daugelį kalbų. Juo vadinama šildoma patalpa, kurioje vanduo pilamas ant įkaitusių akmenų. Taip susidarantys garai ir su jais susijęs šilumos pojūtis suomiškai vadinami „löyly“. Įprasta kelis kartus pabūti karštoje patalpoje, tarp šių kartų atvėstant, prausiantis ir ilsintis. Atsižvelgiant į vietą, atvėstama lauko ore, po dušu arba vandens telkinyje. Odą galima lengvai vanoti šviežių beržo šakelių ryšulėliu, regionuose vadinamu „vihta“ arba „vasta“.

Pirties tradicija per amžius plėtojosi įvairiomis formomis. Dūminėje pirtyje nėra kamino: malkų ugnies dūmai iš pradžių pripildo patalpą, o prieš einant į pirtį išleidžiami. Vėliau paplito malkomis kūrenamos pirtys su dūmtraukiu. Elektra šildomos pirtys tapo įmanomos ir miesto daugiabučiuose bei butuose. Be privačių pirčių, yra viešosios pirtys, taip pat bendros pirtys gyvenamuosiuose pastatuose, įmonėse ir laisvalaikio įstaigose.

Istoriškai pirtis buvo ne tik kūno priežiūros vieta. Kaimo namų ūkiuose ji suteikdavo šiltą, palyginti švarią ir nuošalią patalpą. Todėl tam tikrais laikotarpiais ji buvo naudojama ir gimdymams bei ligonių priežiūrai. Šiandien lankymasis pirtyje pirmiausia skirtas švarai, poilsiui ir bendravimui. Tai yra ir šeimos kasdienybės, ir švenčių, ir viešnagių atostogų nameliuose dalis. Pirtyje galima kalbėtis, tačiau daug kur tyla ir santūrumas laikomi įprastų pirties taisyklių dalimi.

Monetos išleidimas primena ne vieną konkretų istorinį įvykį ar jubiliejų. Pasirinkta kasdienybėje paplitusi praktika, glaudžiai susijusi su suomių savivoka ir kartu tarptautiniu mastu siejama su Suomija. Šis kultūrinis reiškinys vėliau buvo pripažintas ir tarptautiniu lygmeniu: 2020 m. UNESCO įtraukė saunų kultūrą Suomijoje į savo Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.