2 eurai PP

Laokoon nėra istorinė asmenybė, o veikėjas iš pasakojimų apie Trojos karą. Būdamas Trojos kunigas, jis įspėjo savo miestiečius neįkelti į miestą graikų palikto medinio arklio. Vergilijaus kūrinyje „Aeneis“ jis sviedžia ietį į arklį. Netrukus iš jūros pasirodo dvi gyvatės ir nužudo Laokooną bei abu jo sūnus. Trojos gyventojai tai palaiko dievų ženklu, įsiveža arklį į miestą ir taip suteikia jame pasislėpusiems graikų kariams galimybę užkariauti Troją. Kiti antikos pasakojimai Laoko(on)o mirtį aiškina kitaip.

Skulptūrų grupė vaizduoja tėvo ir jo sūnų kovą su gyvatėmis. Plinijus Vyresnysis paminėjo atitinkamą grupę imperatoriaus Tito rūmuose ir priskyrė ją Rodo skulptoriams Hagesandros, Polydoros ir Athenodoros. Sukūrimo laikas ir tikslus meno istorinis kontekstas tebėra tyrimų objektas; ypač diskutuojama apie jos santykį su helėnistine ir romėnų daile.

Grupė 1506 rasta Romoje, Eskvilino kalvoje. Popiežius Julius II ją įsigijo ir įkurdino Vatikano Belvederyje. Iš naujo atrastas kūrinys paveikė Renesanso domėjimąsi antikinio kūno vaizdavimu, judesiu ir išraiška. Jo papildymai ir restauravimas taip pat atspindi kintantį požiūrį į antikos meno kūrinius. Iš pradžių trūkęs sulenktas Laoko(o)n(o) rankos dilbis iš naujo atpažintas tik XX amžiaus pradžioje, o vėliau pritvirtintas prie grupės.

2018 m. Europos kultūros paveldo metai turėjo stiprinti sąmoningumą apie materialųjį ir nematerialųjį Europos paveldą, taip pat apie jo išsaugojimą ir sklaidą. Laokoono grupės pasirinkimas su tuo tiesiogiai susijęs: kūrinys jungia antikinę mitologiją, romėnų tradiciją, popiežiškųjų rinkinių istoriją, archeologinį atradimą iš naujo ir šiuolaikinį restauravimą. Kartu glaudus jos ryšys su popiežiškaisiais rinkiniais paaiškina, kodėl Vatikanas šį motyvą pasirinko savo indėliui į teminius metus.