2 eurai neapyv./BU

Iki 1917 m. Estijos teritorija priklausė Rusijos imperijai. Po Vasario revoliucijos žlugo caro valdžia, o Estija gavo vientisą autonominę administraciją. Vėliau bolševikams perėmus valdžią ir į priekį pradėjus veržtis vokiečių kariuomenei, Estijos politikai išnaudojo trumpą pereinamąjį laikotarpį savo valstybės paskelbimui.

Pagrindas buvo Estijos gelbėjimo komiteto paskelbtas „Manifestas visoms Estijos tautoms“. 1918 m. vasario 23 d. jis buvo viešai perskaitytas Pärnu. Kitą dieną Tallinn susidarė laikinoji vyriausybė, todėl vasario 24-oji minima kaip nacionalinė šventė. Tačiau valstybės nepriklausomybės iš pradžių praktiškai įgyvendinti nepavyko, nes šalį okupavo vokiečių kariuomenė.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, 1918 m. lapkritį laikinoji vyriausybė perėmė valstybės valdžią. Netrukus prasidėjo Estijos nepriklausomybės karas prieš Sovietų Rusiją. Be to, pietuose vyko ir kovos su vokiečių kilmės baltų dominuojamais kariuomenės junginiais. Karas baigėsi 1920 m. vasario 2 d. Tartu taikos sutartimi. Joje Sovietų Rusija pripažino Estiją suverenia valstybe ir atsisakė pretenzijų į jos teritoriją.

Pirmoji Estijos Respublika gyvavo iki 1940 m. Po to sekė sovietinė okupacija ir aneksija, vokiečių okupacija Antrojo pasaulinio karo metais ir vėl įjungimas į Sovietų Sąjungą. Estija valstybės teisės požiūriu laikėsi 1918 m. įkurtos Respublikos tęstinumo. 1991 m. subyrėjus Sovietų Sąjungai todėl buvo paskelbtas ne naujos valstybės įkūrimas, o valstybės nepriklausomybės atkūrimas.

Taigi jubiliejus kartu simbolizavo Respublikos atsiradimą ir jos teisinio tęstinumo per okupaciją bei sovietmetį sampratą. Jis buvo kelerius metus trukusios valstybinės jubiliejinės programos dalis; programa taip pat priminė politinius žingsnius nuo autonomijos ir valstybės įkūrimo iki Tartu taikos sutarties.