Coincard

1868 m. konstitucija buvo priimta laikotarpiu, kai buvo iš naujo nustatomas Liuksemburgo valstybinis statusas. Dar 1841 m. Didžioji Hercogystė gavo pirmąją konstituciją. 1848 m. priimta labiau parlamentinė ir pagrindinėmis teisėmis grindžiama konstitucija 1856 m. Großherzog Wilhelm III. iniciatyva buvo iš esmės pakeista. Tuo metu monarcho padėtis sustiprėjo, o politinės laisvės buvo apribotos.

Tiesioginis pakartotinio konstitucijos pakeitimo pagrindas buvo 1867 m. Liuksemburgo krizė. Prancūzijos imperatorius Napoleon III. bandė iš Nyderlandų karaliaus Wilhelm III., kuris kartu buvo ir Liuksemburgo didysis kunigaikštis, įsigyti Liuksemburgą. Prūsija pasipriešino šiam sumanymui. Konfliktas buvo išspręstas tarptautinėje konferencijoje. 1867 m. Londono sutartis patvirtino Liuksemburgo neutralumą; Prūsijos įgula pasitraukė, o Liuksemburgo miesto įtvirtinimai buvo nugriauti.

Šiomis aplinkybėmis konstitucija buvo peržiūrėta ir 1868 m. spalio 17 d. paskelbta. Ja buvo atkurtos kelios 1856 m. apribotos laisvės, įskaitant spaudos ir asociacijų laisvę. Kartu išliko 1856 m. įsteigta Staatsrat. Todėl šis tekstas buvo kompromisas tarp liberalių 1848 m. nuostatų ir ankstesnės konstitucinės santvarkos monarchinių elementų.

Konstitucija reglamentavo didžiojo kunigaikščio, Deputatų rūmų, vyriausybės ir teismų padėtį. Liuksemburgas liko konstitucine monarchija, kurioje valstybės valdžia buvo teisiškai apribota ir paskirstyta kelioms institucijoms. Konstitucijos tekstas laikui bėgant buvo daug kartų pakeistas, tačiau ilgą laiką išliko valstybės santvarkos pagrindu.

Apvalus jubiliejus suteikė progą priminti šį konstitucinį tęstinumą. Kartu ši tema atkreipia dėmesį į glaudų ryšį tarp Liuksemburgo vidaus politinės santvarkos ir tarptautinio jo valstybingumo užtikrinimo XIX amžiuje.