2 eurai neapyv./BU

Titus Livius gimė 59 m. pr. Kr. Patavium, dabartiniame Padua. Jis gyveno esminių politinių permainų laikotarpiu: Romos Respublika žlugo dėl pilietinių karų, o valdant Augustus susiformavo monarchijos bruožų turinti valdymo sistema. Kitaip nei daugelis romėnų istorikų, Livius, kiek žinoma, nei ėjo senatoriaus pareigų, nei vadovavo kariuomenei. Didžiąją savo veiklos dalį jis skyrė Romos praeičiai aprašyti.

Pagrindinis jo veikalas vadinasi „Ab urbe condita“, tai yra „Nuo miesto įkūrimo“. Jį sudarė 142 knygos, jose pasakojama Romos istorija nuo mitinių pradų iki Augustus laikų. Visiškai išliko tik 35 knygos; apie kitas dalis žinomos santraukos ir atskiri fragmentai. Tarp išlikusių dalių yra pasakojimai apie ankstyvąją Respubliką, taip pat apie Antrąjį Pūnų karą prieš Kartaginą ir Hannibal.

Livius rėmėsi senesniais romėnų istorijos veikalais ir medžiagą daugiausia dėstė pagal metus. Jo pasakojimo tikslas buvo ne vien užfiksuoti įvykius. Per veikėjus ir konfliktus jis parodė tokias elgesio formas kaip pareigos atlikimas, ambicijos, ištikimybė ar piktnaudžiavimas valdžia. Istorinių veikėjų kalbos buvo literatūriškai išplėtotos ir padėjo paaiškinti politinius sprendimus bei moralinius konfliktus. Todėl šiuolaikinis mokslas skiria jo pateiktų duomenų šaltinių vertę nuo jo veikalo pasakojimo formos.

Nuo Renesanso Livius buvo intensyviai skaitomas. Niccolò Machiavelli pirmąsias dešimt knygų pasirinko savo „Discorsi“ apie respublikinę santvarką, politines institucijas ir valstybės laisvės išsaugojimą pagrindu. Taip Livius poveikis gerokai peržengė antikinės istoriografijos ribas ir veikė Europos politinę mintį.

Italijoje prisiminimas apie jį sieja romėniškąjį paveldą su konkrečia regionine kilme Padua. Todėl apvali sukaktis buvo pagrįsta proga pagerbti antikinį autorių, kurio pateiktas pasakojimas ilgam paveikė vėlesnį Romos istorijos vaizdą.