Malta · Serija: Maltos konstitucinė istorija, 3-iasis leidimas, 1921 m. savivalda

Malta nuo XIX amžiaus pradžios buvo valdoma britų ir 1814 m. oficialiai tapo britų karūnos kolonija. Nors dar anksčiau veikė patariamosios ir iš dalies renkamos atstovaujamosios institucijos, politinė sprendimų galia iš esmės liko britų gubernatoriaus ir kolonijinės administracijos rankose. Reikalavimai suteikti daugiau galimybių dalyvauti valdant šalį buvo susiję su konfliktais dėl mokesčių, aprūpinimo, kalbos ir Katalikų Bažnyčios padėties.

Po Pirmojo pasaulinio karo įtampą sustiprino ekonominiai sunkumai, nedarbas ir kylančios maisto produktų kainos. 1919 m. birželio 7 d. Valletta kilo protestai prieš kolonijinę administraciją. Britų kariai apšaudė demonstrantus; per neramumus žuvo keturi maltiečiai. Šis įvykis, žinomas kaip „Sette Giugno“, sustiprino politinį spaudimą suteikti Maltai savas valdymo institucijas.

Naujoji konstitucinė santvarka įtvirtino dvejų rūmų parlamentą, kurį sudarė Įstatymų leidžiamoji asamblėja ir Senatas. Iš parlamentinės daugumos galėjo būti sudaryta Maltos vyriausybė, atsakinga už dalį vidaus reikalų. Kitos sritys, ypač gynyba ir užsienio politika, liko pavaldžios britų karūnai ir gubernatoriui. Dėl tokio valdžios pasidalijimo ši sistema dažnai vadinama diarchija, tai yra padalyta valdžia. Tai dar nebuvo valstybinė nepriklausomybė, o tik ribota savivalda Britų imperijoje.

Konstitucinė santvarka nebuvo ilgalaikė ir stabili. Dėl nesutarimų tarp Maltos partijų, Bažnyčios ir kolonijinės administracijos savivalda tam tikrais laikotarpiais buvo sustabdyta. Nepaisant to, pirmą kartą buvo sukurta parlamentui atsakinga Maltos vyriausybė.

Šis įvykis buvo Maltos monetų serijos, skirtos konstitucinės istorijos etapams, dalis. Joje taip pat buvo paminėti renkamų atstovų įvedimas, vėlesnės parlamentinės reformos, 1964 m. nepriklausomybė ir 1974 m. paskelbta respublika. Savivalda šioje sekoje tapo tarpiniu žingsniu tarp kolonijinio dalyvavimo valdant ir valstybinio savarankiškumo.