2 eurai neapyv./BU

Giovanni Boccaccio buvo rašytojas, mokslininkas ir diplomatas. Formavimosi metais jis gyveno Neapolyje, kur Anjou dvare susipažino su dvarų literatūra ir antikos kūriniais. Vėliau daugiausia gyveno Florenz ir Certaldo. Be pasakojimų italų kalba, jis parašė lotyniškų kūrinių, domėjosi antikos autoriais ir kaupė rankraščius. Taip jis priskiriamas ankstyvajai Italijos humanistinei kultūrai, kuri iš naujo atskleidė klasikinius tekstus ir kartu įtvirtino liaudies kalbą kaip literatūros kalbą.

Žinomiausias jo kūrinys yra „Decameron“. Jo pasakojimų rėmus sudaro 1348 metų maras: septynios jaunos moterys ir trys jauni vyrai palieka Florenz, kad išvengtų epidemijos. Viešnagės už miesto metu per dešimt dienų jie iš viso papasakoja šimtą istorijų. Jose pasakojama apie meilę, laimę ir nelaimę, socialinį iškilimą, apgaulę, sąmojį ir religinę veidmainystę. Įvairių socialinių grupių atstovai vaizduojami kaip savarankiškai veikiantys žmonės. Aiškiai sutvarkyto pasakojimo rėmo ir įvairių novelių derinys padarė įtaką Europos pasakojamosios literatūros raidai.

Boccaccio palaikė glaudų intelektinį ryšį su Francesco Petrarca. Kartu su Petrarca ir Dante Alighieri jis tradiciškai priskiriamas prie „trijų karūnų“ – svarbiausių italų literatūros autorių. Boccaccio ypač rūpinosi Dante kūryba: parašė poeto gyvenimo aprašymą ir Florenz viešai skaitė paskaitas apie „Dieviškąją komediją“. Būtent dėl Boccaccio įvertinimo paplito ir Dantės kūrybos apibūdinimas kaip „dieviškos“.

Panaudotas portretas iš pradžių priklausė Andrea del Castagno garsių vyrų ir moterų freskų ciklui viloje Carducci netoli Florenz. Boccaccio jame vaizduojamas kaip istorinio ir literatūrinio atminimo kanono dalis.

Taigi jubiliejaus pasirinkimas susijęs su Boccaccio vaidmeniu Italijos kalbos ir literatūros istorijoje. Kartu taip primenami Florenz ir Toskana kaip tos literatūrinės kultūros centrai, iš kurios vėliau išsirutuliojo italų bendrinė kalba.