
CC 136 2013
Cirkuliacinių monetų rinkinys
UNC/BU
Apyvartinių monetų rinkinys BU
Vokietija · Bendras leidimas, Vokietija–Prancūzija, Eliziejaus sutarties 50-osios metinės
Tiražas180 000
Išleidimo kaina12,00 €
Išleidimo data2013-01-22
PakuotėCirkuliacinių monetų rinkinys
Briaunos užrašasEINIGKEIT UND RECHT UND FREIHEIT + federalinis erelis
Rinkinio kaina (2 monetos)49,90 €
Šaltinio tiražo duomenys: 40000 | 35000
Variantai
5Vokietija, A · A · Kalyklos ženklas A · BU · Cirkuliacinių monetų rinkinys · Tiražas 40 000
Vokietija, D · D · Kalyklos ženklas D · BU · Cirkuliacinių monetų rinkinys · Tiražas 35 000
Vokietija, F · F · Kalyklos ženklas F · BU · Cirkuliacinių monetų rinkinys · Tiražas 35 000
Vokietija, G · G · Kalyklos ženklas G · BU · Cirkuliacinių monetų rinkinys · Tiražas 35 000
Vokietija, J · J · Kalyklos ženklas J · BU · Cirkuliacinių monetų rinkinys · Tiražas 35 000
Išleidimo proga
Moneta skirta 50-osioms Élysée sutarties pasirašymo metinėms. Motyve pavaizduoti stilizuoti signatarų Konrad Adenauer ir Charles de Gaulle portretai su jų parašais. Tarp jų įrašyta „50 METŲ“ ir „2013“, taip pat pavadinimai „ÉLYSÉE SUTARTIS“ ir „ÉLYSÉE SUTARTIS“.
Motyvas
Yves Sampo iš Monnaie de Paris, Stefanie Lindner iš Staatlichen Münze Berlin, Alinos Hoyer (Berlin) ir Sneschanos Russewa-Hoyer (Berlin) suprojektuotoje monetoje pavaizduoti stilizuoti Élysée sutarties signatarų – tuometinio Vokietijos Federacinės Respublikos kanclerio Konrad Adenauer ir tuometinio Prancūzijos Respublikos prezidento Charles de Gaulle – portretai su jų parašais, tarp jų įrašas „50 METŲ“ ir metai „2013“, viršutiniame monetos vidinės dalies krašte – įrašas „ELIZIEJAUS SUTARTIS“, o apatiniame – įrašas „ELIZIEJAUS SUTARTIS“. Dešiniajame monetos vidinės dalies krašte matomi kalyklos ženklas („A“, „D“, „F“, „G“ arba „J“) ir emisiją išleidusios valstybės ženklas („D“).
Išoriniame monetos žiede pavaizduota dvylika Europos vėliavos žvaigždžių.
Išoriniame monetos žiede pavaizduota dvylika Europos vėliavos žvaigždžių.
Pagrindinė informacija tema
Élysée-Vertrag buvo sudarytas 1963 m. sausio 22 d. Paryžiaus Élysée-Palast. Jis užbaigė ilgesnį Bundesrepublik Deutschland ir Prancūzijos suartėjimo procesą. Po kelių karų, Vokietijos okupacijos Prancūzijoje ir Antrojo pasaulinio karo nusikaltimų ankstesnę priešpriešą turėjo pakeisti nuolatiniu pagrindu reglamentuotas bendradarbiavimas. Jau XX a. šeštajame dešimtmetyje abi valstybės bendradarbiavo kuriant Europäische Gemeinschaft für Kohle und Stahl ir Europäische Wirtschaftsgemeinschaft.
Sutartis įpareigojo vyriausybes reguliariai konsultuotis. Konsultacijos daugiausia buvo susijusios su užsienio politika, gynyba, taip pat švietimo ir jaunimo klausimais. Taigi ji nesukūrė naujos Europos institucijos, o institucionalizavo dvišalį derinimą. Tiesioginė jos pasekmė buvo Deutsch-Französisches Jugendwerk įkūrimas 1963 m. Mainų programos, miestų partnerystės ir moksleivių, mokinių bei studentų susitikimai turėjo įtvirtinti tarpusavio supratimą ir visuomenėje.
Konrad Adenauer 1949–1963 m. buvo pirmasis Bundesrepublik Deutschland federalinis kancleris. Jo politika buvo orientuota į Vakarų Vokietijos integraciją į Vakarų sąjungas ir Europos bendradarbiavimą. Charles de Gaulle, Antrojo pasaulinio karo metais buvęs vienas iš pagrindinių „Freies Frankreich“ atstovų, nuo 1959 m. buvo Fünfte Französische Republik prezidentas. Abu politikus siejo glaudaus Vokietijos ir Prancūzijos bendradarbiavimo tikslas, nors jų požiūriai į Europos užsienio politikos kryptį visiškai nesutapo.
Šie skirtumai išryškėjo ratifikuojant sutartį Vokietijoje: Bundestag prieš sutarties tekstą pateikė preambulę, kurioje aiškiai pabrėžė santykius su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, NATO ir Europos vienijimą. De Gaulle labiau siekė nuo Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomos Europos.
2013 m. Vokietija ir Prancūzija išleido monetas su bendru projektu. Suderinto motyvo pasirinkimas atitiko minėjimo objektą: sutartis laikoma reguliaraus Vokietijos ir Prancūzijos vyriausybių bendradarbiavimo pagrindu ir turėjo įtakos abiejų valstybių politiniam derinimui Europoje.
Sutartis įpareigojo vyriausybes reguliariai konsultuotis. Konsultacijos daugiausia buvo susijusios su užsienio politika, gynyba, taip pat švietimo ir jaunimo klausimais. Taigi ji nesukūrė naujos Europos institucijos, o institucionalizavo dvišalį derinimą. Tiesioginė jos pasekmė buvo Deutsch-Französisches Jugendwerk įkūrimas 1963 m. Mainų programos, miestų partnerystės ir moksleivių, mokinių bei studentų susitikimai turėjo įtvirtinti tarpusavio supratimą ir visuomenėje.
Konrad Adenauer 1949–1963 m. buvo pirmasis Bundesrepublik Deutschland federalinis kancleris. Jo politika buvo orientuota į Vakarų Vokietijos integraciją į Vakarų sąjungas ir Europos bendradarbiavimą. Charles de Gaulle, Antrojo pasaulinio karo metais buvęs vienas iš pagrindinių „Freies Frankreich“ atstovų, nuo 1959 m. buvo Fünfte Französische Republik prezidentas. Abu politikus siejo glaudaus Vokietijos ir Prancūzijos bendradarbiavimo tikslas, nors jų požiūriai į Europos užsienio politikos kryptį visiškai nesutapo.
Šie skirtumai išryškėjo ratifikuojant sutartį Vokietijoje: Bundestag prieš sutarties tekstą pateikė preambulę, kurioje aiškiai pabrėžė santykius su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, NATO ir Europos vienijimą. De Gaulle labiau siekė nuo Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomos Europos.
2013 m. Vokietija ir Prancūzija išleido monetas su bendru projektu. Suderinto motyvo pasirinkimas atitiko minėjimo objektą: sutartis laikoma reguliaraus Vokietijos ir Prancūzijos vyriausybių bendradarbiavimo pagrindu ir turėjo įtakos abiejų valstybių politiniam derinimui Europoje.
