Italija · 10 metų eurų grynųjų pinigų įvedimo sukaktis

Euras kilo iš Ekonominės ir pinigų sąjungos, dėl kurios buvo susitarta Mastrichto sutartyje. Dalyvaujančios valstybės ja perdavė esminę savo pinigų politikos dalį Europos lygmeniui. Dalyvavimo sąlygos, be kita ko, buvo kainų stabilumo, biudžeto padėties, valiutų kursų ir ilgalaikių palūkanų normų reikalavimai. Už bendrą pinigų politiką atsakinga Eurosistema, kurią sudaro Europäische Zentralbank ir euro zonos šalių nacionaliniai centriniai bankai.

Jau 1999 m. sausio 1 d. euras buvo įvestas kaip negrynieji pinigai. Dalyvaujančių nacionalinių valiutų kursai buvo nenutraukiamai nustatyti; nuo tada finansų rinkos, bankai ir viešieji biudžetai galėjo skaičiuoti eurais. Tačiau banknotai ir monetos į apyvartą išleisti tik 2002 m. sausio 1 d. Pereinamuoju laikotarpiu buvo išimtos iš apyvartos Vokietijos markės, frankai, liros ir kitos nacionalinės mokėjimo priemonės. Taigi 2012 m. sukaktis buvo susijusi su euro grynųjų pinigų atsiradimu, o ne su ankstesniu jo įvedimu kaip negrynųjų pinigų valiutos.

Bendroji valiuta turėjo panaikinti valiutų kursų riziką pinigų sąjungos viduje, palengvinti kainų palyginimą ir supaprastinti tarpvalstybinius mokėjimus. Tačiau ji nepakeitė visų Europos Sąjungos valiutų: kelios ES valstybės nepriklausė euro zonai. Kartu kitos šalys, vėliau įvykdžiusios nustatytas sąlygas, galėjo prie jos prisijungti.

Emisija išleista politiškai įtemptu laikotarpiu. Po tarptautinės finansų krizės kelios euro zonos valstybės dėl didelės valstybės skolos ir problemų bankų sektoriuje patyrė spaudimą. Nuo 2010 m. buvo sukurtos pagalbos programos ir naujos priemonės pinigų sąjungai stabilizuoti. Todėl sukaktis ne tik priminė istoriją, bet ir atkreipė dėmesį į tebesitęsiantį valstybių narių institucinį ir ekonominį ryšį.

Bendros emisijos, kurių nacionalinė pusė iš esmės buvo identiška, leido pabrėžti visai Europai bendrą temą. Tai, kad dizainas buvo pasirinktas konkurso ir viešo balsavimo būdu, atitiko tarpvalstybinį progos pobūdį. Vis dėlto atskirų šalių pavadinimai ir monetų kalyklos ženklai liko skirtingi.