BeNeLux rinkinys

Prancūziškas titulas „lieutenant-représentant“ Luxemburg reiškia valstybės vadovo pavaduotoją. Valdantis didysis kunigaikštis gali pavesti sosto įpėdiniui vykdyti dalį savo konstitucinių pareigų. Šis paskyrimas nėra nei sosto atsisakymas, nei ankstesnis sosto perdavimas. Priešingai, jis sudaro sąlygas laipsniškam valstybės valdymo pareigų perėmimui ir suteikia būsimajam valstybės vadovui galimybę atlikti valstybines pareigas dar prieš įžengiant į sostą.

Charlotte nuo 1919 m. buvo didžioji kunigaikštienė. Sostą ji perėmė po vyresniosios sesers Marie-Adelheid atsisakymo sosto. Tais pačiais metais vykusiame referendume dauguma Luxemburg gyventojų pasisakė už monarchijos išsaugojimą. Antrojo pasaulinio karo metais Vokietijai okupavus Luxemburg, Charlotte, jos šeima ir vyriausybė pasitraukė į tremtį. Iš ten ji, be kita ko, kreipdavosi į gyventojus per radiją. Pasibaigus karui, ji grįžo į Luxemburg. Jos valdymas baigėsi 1964 m., kai ji atsisakė sosto.

Charlotte vyriausiasis sūnus Jean Antrojo pasaulinio karo metais tarnavo britų Irish Guards kariu. Grįžęs jis vis dažniau ėmėsi viešųjų ir valstybinių pareigų. Praėjus trejiems metams nuo jo veiklos kaip pavaduotojo pradžios, jis pakeitė motiną kaip didysis kunigaikštis. Pareigas jis ėjo iki 2000 m., o tada atsisakė sosto savo vyriausiojo sūnaus Henri naudai.

Taigi pasirinkta sukaktis nurodo reglamentuotą dinastinį ir konstitucinį perėjimą. Kartu ji susieja tris vienas po kitos einančias Luxemburg valdančiųjų rūmų kartas. Vėliau panašus pasirengimas sosto perdavimui buvo surengtas dar kartą: prieš paties sosto atsisakymą Jean taip pat paskyrė Henri „lieutenant-représentant“. Todėl ši proga, be asmeninės šeimos sukakties, buvo tinkama Luxemburg monarchijos instituciniam tęstinumui pavaizduoti.