Prancūzija · 70 metų nuo de Gaulle Birželio 18-osios kreipimosi

1940 m. pavasarį Wehrmacht per kelias savaites nugalėjo Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos kariuomenes Prancūzijoje. Ministrui pirmininkui Paul Reynaud atsistatydinus, vyriausybės vadovu tapo maršalas Philippe Pétain ir paskelbė, kad prašys paliaubų. Dėl jų didelė Prancūzijos dalis buvo okupuota Vokietijos; neokupuotuose pietuose susikūrė autoritarinis Viši režimas, bendradarbiavęs su Deutsches Reich.

Charles de Gaulle buvo profesionalus karininkas ir dar prieš karą pasisakė už didesnį mobiliųjų tankų dalinių naudojimą. Karo metu jis buvo paaukštintas iki brigados generolo ir trumpam tapo valstybės sekretoriumi Gynybos ministerijoje. Kadangi jis atmetė paliaubas, išvyko į Didžiąją Britaniją. Savo radijo kreipimesi jis teigė, kad Prancūzijos kariuomenių pralaimėjimas dar nereiškia karo pabaigos. Prancūzija galinti remtis savo kolonijine imperija, Didžiosios Britanijos sąjunga ir kitų sąjungininkų ekonominiais pajėgumais. Jis ragino prie jo prisijungti karius, kvalifikuotus darbininkus ir ginkluotės ekspertus.

Tiesioginis kreipimosi poveikis buvo ribotas. Išliko ne vienas šio pranešimo garso įrašas, o tiesiogiai jį veikiausiai išgirdo palyginti nedaug žmonių. Tik vėliau, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, jis tapo kovos tęsimo simboliu. Pasipriešinimas iš tikrųjų kilo iš įvairių grupių okupuotoje ir neokupuotoje Prancūzijoje, taip pat iš de Gaulle vadovaujamų Laisvosios Prancūzijos pajėgų. Šios kryptys politiškai ir kariškai buvo sujungtos tik palaipsniui.

De Gaulle tapo kovojančios Prancūzijos politiniu atstovu, o po išlaisvinimo stojo prie laikinosios vyriausybės vairo. Vėliau, būdamas pirmuoju Penktosios Respublikos prezidentu, jis suformavo jos institucijas ir užsienio politiką.

Ši sukaktis tiko valstybinei proginei monetai, nes prancūzų atminties kultūroje šis kreipimasis laikomas kapituliacijos ir kolaboravimo priešprieša. Nuo 2006 m. birželio 18-oji Prancūzijoje taip pat yra nacionalinė atmintina diena, primenanti istorinį kreipimąsi ir atsisakymą pripažinti pralaimėjimą galutiniu.