Liuksemburgas · 10 metų EPS

Ekonominė ir pinigų sąjunga kilo iš 1992 m. pasirašytos Mastrichto sutarties, kurioje buvo numatytas laipsniškas perėjimas prie bendros Europos valiutos. Dalyvavimo sąlyga buvo vadinamieji konvergencijos kriterijai. Jie, be kita ko, apėmė kainų stabilumą, valstybės naująsias skolas, valstybės skolos dydį, valiutos kurso stabilumą ir ilgalaikes palūkanų normas. Sukūrus pinigų sąjungą, dalyvaujančios valstybės didelę dalį savo pinigų politikos perdavė Europos centrinių bankų sistemai. Nuo tada Europos Centrinis Bankas visų pirma nustato pinigų politikos gaires euro zonai.

Iš pradžių euras nebuvo grynųjų pinigų valiuta. Pradžioje dalyvavo vienuolika Europos Sąjungos valstybių; 2001 m. prie jų prisijungė Graikija. Ankstesnių nacionalinių valiutų kursai buvo neatšaukiamai nustatyti, o sąskaitos ir finansinės operacijos galėjo būti perskaičiuotos į eurus. Banknotai ir monetos kasdieniame gyvenime pasirodė tik 2002 m. pradžioje. Pereinamuoju laikotarpiu senosios grynųjų pinigų valiutos buvo išimtos iš apyvartos. Šis skirtumas paaiškina, kodėl jubiliejus buvo siejamas su 1999 m., o ne su grynųjų pinigų įvedimu 2002 m.

Pinigų sąjunga turėjo panaikinti valiutų kursų riziką ir keitimo išlaidas bendrojoje rinkoje bei palengvinti kainų palyginimą tarp valstybių. Kartu ji sukūrė glaudų institucinį ryšį tarp šalių, kurių ekonominė, biudžeto ir mokesčių politika didžiąja dalimi ir toliau buvo organizuojama nacionaliniu lygmeniu. Dėl šios įtampos ne kartą kilo politinių diskusijų dėl biudžetinės drausmės, ekonominės koordinacijos ir bendros atsakomybės.

2009 m. laida buvo bendra tuometinių euro zonos valstybių laida. Skirtingai nuo įprastų nacionalinių proginių motyvų, vieningas dizainas turėjo atskleisti tarpvalstybinį šio įvykio pobūdį. Dėl kelių projektų Europos Sąjungos piliečiai ir gyventojai galėjo balsuoti internetiniame balsavime. Tai, kad pagerbimas buvo pavaizduotas ant apyvartinės monetos, buvo tiesiogiai susiję su jubiliejaus objektu: bendra valiuta turėjo būti pavaizduota ne tik kaip institucinis reiškinys, bet ir kaip kasdien naudojama mokėjimo priemonė.