Apyvartinių monetų rinkinys proof

Ekonominė ir pinigų sąjunga keliais etapais susiformavo iš Europos ekonominės ir pinigų politikos. Politinį ir teisinį pagrindą jai suteikė Mastrichto sutartis. Joje, be kita ko, buvo nustatytos dalyvavimo bendroje valiutoje sąlygos. Tarp jų buvo kainų stabilumo, viešųjų finansų, ilgalaikių palūkanų normų ir valiutų kursų stabilumo reikalavimai. Ne visos Europos Sąjungos valstybės narės dalyvavo pinigų sąjungoje.

Prasidėjus trečiajam etapui, dalyvaujančių nacionalinių valiutų kursai buvo neatšaukiamai nustatyti. Iš pradžių euras buvo naudojamas kaip apskaitiniai ir negrynieji pinigai, pavyzdžiui, atliekant bankinius pavedimus, finansų rinkose ir tvarkant valstybės apskaitą. Banknotai ir monetos į apyvartą pateko tik 2002 m. Šiuo pereinamuoju laikotarpiu ankstesni piniginiai vienetai teisiškai išliko euro daliniais vienetais. Bendra pinigų politika buvo perduota Eurosistemai, kurią sudaro Europos Centrinis Bankas ir nacionaliniai centriniai bankai. Pagrindinis Europos Centrinio Banko tikslas yra užtikrinti kainų stabilumą.

Iš pradžių euro zonai priklausė vienuolika valstybių. Graikija prisijungė prieš įvedant grynuosius pinigus; vėliau prisijungė ir kitos šalys. Atminimo monetos išleidimo metais eurą įsivedė ir Slovakija, todėl prie bendros laidos prisidėjo šešiolika valstybių. Taigi pinigų sąjunga buvo ne tik pinigų politikos projektas, bet ir Europos bendrosios rinkos ekonominės integracijos dalis. Ji panaikino valiutų kursų riziką tarp dalyvaujančių valstybių, tačiau kartu pareikalavo glaudžiau derinti jų ekonominę ir biudžeto politiką.

Šis įvykis tiko bendrai laidai, nes buvo tiesiogiai susijęs su visomis euro zonos šalimis ir nebuvo susietas su atskiros valstybės istorija. Dėl projekto buvo nuspręsta viešame balsavime internetu. Atrinktas dailininkas dirbo skulptoriumi Graikijos centrinio banko monetų kalykloje. Tai buvo antroji bendra euro zonos valstybių 2 eurų proginė moneta po 2007 m. bendros laidos, skirtos Romos sutarčių metinėms.