Graikija · 10 metų EPS

Ekonominė ir pinigų sąjunga buvo kuriama keliais etapais. Vienas iš pagrindinių teisinių pagrindų buvo Mastrichto sutartis, kurioje nustatytos perėjimo prie bendros valiutos taisyklės. Norinčios dalyvauti valstybės turėjo įvykdyti vadinamuosius konvergencijos kriterijus. Jie, be kita ko, apėmė kainų stabilumą, valstybės skolą, biudžeto deficitą, valiutų kurso stabilumą ir ilgalaikes palūkanų normas.

1998 m. buvo įsteigtas Europos centrinis bankas. Prasidėjus trečiajam pinigų sąjungos etapui, dalyvaujančių nacionalinių valiutų kursai buvo neatšaukiamai nustatyti, o atsakomybė už pinigų politiką perduota Europos centrinių bankų sistemai. Iš pradžių euras buvo tik apskaitos, mokėjimo ir atsiskaitymo valiuta, naudojama, pavyzdžiui, bankų operacijoms ir finansų rinkose. Banknotai ir monetos į apyvartą išleisti tik 2002 m. Iki tol kasdieniame gyvenime ir toliau buvo naudojamos nacionalinės mokėjimo priemonės, tačiau jų vertė jau buvo fiksuotai susieta su euru.

Pirmosioms dalyvėms priklausė vienuolika ES valstybių. Graikija prisijungė 2001 m. Kitos šalys įstojo įvykdžiusios nustatytas sąlygas: Slovėnija 2007 m., Malta ir Kipras 2008 m., o Slovakija 2009 m. Taigi monetos išleidimo metu euro zoną sudarė 16 valstybių. Ne visos Europos Sąjungos valstybės narės įsivedė bendrą valiutą.

Bendrą pinigų politiką vykdo Eurosistema, kurią sudaro Europos centrinis bankas ir euro zonos valstybių centriniai bankai. Tačiau nacionalinė biudžeto ir ekonomikos politika iš esmės liko atskirų valstybių atsakomybė. Šis pasidalijimas taip pat turėjo įtakos vėlesnėms diskusijoms dėl koordinavimo pinigų sąjungoje.

Tai buvo antroji bendra euro zonos valstybių 2 eurų proginė moneta po 2007 m. bendros emisijos, skirtos Romos sutarčių 50-osioms metinėms. Vienodas motyvas ant kitaip nacionaliniu dizainu sukurtų monetų pusių pabrėžė tarpvalstybinį temos pobūdį. Dėl projekto Europos Sąjungos piliečiai ir gyventojai galėjo balsuoti internetu.