Liuksemburgas · 175-osios didžiojo kunigaikščio Guillaume II mirties metinės

Wilhelm II buvo kilęs iš Oranien-Nassau dinastijos. Prieš įžengdamas į sostą jis tarnavo britų kariuomenėje, dalyvavo kovose su Napoleonu Pirėnų pusiasalyje, o 1815 m. ties Waterloo vadovavo Nyderlandų kariuomenei. Po savo tėvo Wilhelm I abdikacijos 1840 m. jis tapo Nyderlandų karaliumi ir kartu Liuksemburgo didžiuoju kunigaikščiu.

Ši sąsaja buvo grindžiama Wiener Kongress 1815 m. nuostatomis. Liuksemburgas buvo paskelbtas didžiąja kunigaikštyste ir personalinės unijos pagrindu perduotas Nyderlandų karaliui. Tačiau jis liko savarankiška teritorija ir priklausė Deutscher Bund. Dar prieš Wilhelmui pradedant valdyti istorinis Liuksemburgas dėl Belgijos revoliucijos buvo padalytas: vakarinė, daugiausia prancūzakalbė dalis atiteko Belgijai, o sumažėjusi didžioji kunigaikštystė liko susieta su Nyderlandų karaliumi.

Wilhelm II valdymo laikotarpiu vyko svarbus konstitucinės raidos etapas. 1841 m. Liuksemburgas gavo pirmąją savarankišką konstituciją. Europos revoliucijų 1848 m. įtakoje buvo priimta liberalesnė santvarka, numatanti stipresnį liaudies atstovavimą ir apribotą monarcho valdžią. Ir Nyderlanduose Wilhelm pritarė išsamiai konstitucinei reformai, dėl kurios šalis dar labiau tapo parlamentine monarchija.

Ant monetos pavaizduota raitelio figūra stovi centrinėje aikštėje priešais Liuksemburgo miesto rotušę. Oficialiai aikštė vadinama Place Guillaume II, o vietos kalboje ji vadinama „Knuedler“. XIX a. pastatytas paminklas nurodo Wilhelmą kaip šalies valdovą ir į tuo metu vykusį Liuksemburgo valstybės pertvarkymą.

Šis jubiliejus suteikė Liuksemburgui progą prisiminti šį monarchijos ir konstitucinės istorijos etapą. Istorinio valdovo sąsaja su dabartiniu didžiuoju kunigaikščiu taip pat pabrėžia valstybės vadovo dinastinį tęstinumą, nors personalinė unija su Nyderlandais po Wilhelmo III mirties 1890 m. nutrūko.