Numizmatinis vokas

Pietro Perugino iš tikrųjų vadinosi Pietro Vannucci. Jis gimė apie XV amžiaus vidurį Città della Pieve ir savo meninį vardą gavo pagal Perugia – regiono, kuriame vėliau reiškėsi jo kūryba ir kuris buvo pavadintas Umbrijos mokykla, centrą. Jis dirbo, be kita ko, Perugia, Florenz ir Rom. Jo tapyba priskiriama Italijos renesansui. Būdinga aiškiai suskaidyta paveikslo erdvė, subalansuotos figūrų grupės, švelnūs peizažai ir perspektyviai sukomponuota architektūra. Šis meninis būdas taip pat paveikė jaunąjį Raffael, kuris buvo ugdomas Perugino aplinkoje.

1480-ųjų pradžioje popiežius Sixtus IV liepė jo vardu pavadintos Sixtinische Kapelle sienas papuošti dideliu freskų ciklu. Tam į Rom buvo pakviesti keli dailininkai, tarp jų Perugino, Sandro Botticelli, Domenico Ghirlandaio ir Cosimo Rosselli. Paveikslų sekose scenos iš Mose gyvenimo sugretinamos su epizodais iš Kristaus gyvenimo. Taip vaizdais perteikiama krikščioniška samprata apie Senojo ir Naujojo Testamento sąsają.

Kristaus krikštas vaizduoja Jėzaus krikštą, kurį Jordanijoje atliko Johannes. Centre Kristus priima sakramentą, o virš jo pasirodo Dievas Tėvas, ir Šventoji Dvasia balandžio pavidalu nusileidžia žemyn. Biblinę sceną papildo kitos figūros ir peizažo elementai. Perugino taip pat prisidėjo prie kitų pirminio koplyčios įrengimo dalių. Vienas žinomiausių ten išlikusių jo darbų yra „Raktų įteikimas Petrus“, kurio kompoziciją lemia architektūra ir centrinė perspektyva.

Valstybės Vatikanstadt pasirinktas jubiliejus paaiškinamas glaudžiu dailininko ryšiu su viena svarbiausių Vatikano vietų. Sixtinische Kapelle naudojama ne tik kaip popiežiaus koplyčia ir konklavos vieta, bet joje taip pat saugoma gausi renesanso meno kolekcija. Perugino veikla priklauso koplyčios įrengimo istorijai iki vėlesnių Michelangelo darbų prie lubų ir altoriaus paveikslo. Todėl jubiliejus suteikė progą, tiesiogiai susijusią su emisijos valstybės kultūros paveldu.