Coincard

Iki 1919 m. politinis dalyvavimas Luxemburg buvo siejamas su lytimi, amžiumi ir mokestinėmis sąlygomis. Balsavimo teisę turėjo tik vyrai, sulaukę nustatyto minimalaus amžiaus ir mokėję nustatyto dydžio mokesčius. Todėl didelė dalis suaugusiųjų gyventojų negalėjo dalyvauti parlamento rinkimuose. Reikalavimai išplėsti rinkimų teisę kilo, be kita ko, iš darbininkų judėjimo, taip pat iš socialistinių ir liberaliųjų jėgų.

Reforma buvo įgyvendinta politiškai įtemptu laikotarpiu. Pirmojo pasaulinio karo metu, nepaisant neutralumo, Luxemburg buvo okupuotas Vokietijos kariuomenės. Pasibaigus karui, šalyje tvyrojo socialiniai konfliktai, ekonominis netikrumas ir monarchijos krizė. Didžioji kunigaikštienė Marie-Adelheid 1919 m. pradžioje atsisakė sosto; ją pakeitė jos sesuo Charlotte. Tuo pat metu buvo peržiūrėta konstitucija. Joje aiškiai nustatyta, kad valstybės valdžia kyla iš tautos. Taip monarcho statusas buvo labiau apibrėžtas kaip konstitucija saistoma pareigybė.

1919 m. gegužę konstitucijos pakeitimas panaikino cenzinę rinkimų teisę. Aktyvioji ir pasyvioji rinkimų teisė nuo tada buvo taikoma Luxemburg moterims ir vyrams nuo 21 metų. Taigi moterys galėjo ne tik balsuoti, bet ir kandidatuoti į mandatą. Tais pačiais metais jos dalyvavo referendume dėl valstybės santvarkos ir šalies ekonominės krypties, taip pat vėliau vykusiuose parlamento rinkimuose. Šiuose rinkimuose socialistinė Marguerite Thomas-Clement tapo pirmąja moterimi, patekusia į Atstovų rūmus.

Didysis kunigaikštis Henri, nuo 2000 m. esantis Luxemburg valstybės vadovu, tuometiniuose įvykiuose nedalyvavo. Jo įtraukimas veikiau nurodo į dabartinę konstitucinę monarchiją ir susieja ją su demokratine santvarka, kurios pagrindai 1919 m. buvo iš naujo nustatyti. Šis įvykis pasirinktas todėl, kad anuometinė reforma iš esmės išplėtė politiniame gyvenime dalyvaujančių asmenų ratą ir ypač įtvirtino teisinę moterų ir vyrų lygybę nacionaliniuose rinkimuose.