Lietuva · Baltų kultūra

Sąvoka „baltų kultūra“ čia nereiškia apskritai visų Baltijos jūros pakrančių šalių kultūrų. Visų pirma turimos omenyje istorinės baltų tautų tradicijos rytinėje Baltijos jūros regiono dalyje. Jų kalbos sudaro atskirą indoeuropiečių kalbų šeimos šaką. Šiandien iš jų dar vartojamos lietuvių ir latvių kalbos; taip pat baltų kalbai priklausiusi senprūsių kalba naujaisiais laikais išnyko. Baltai niekada nesudarė vieningos valstybės, o buvo susiskirstę į įvairias genčių ir regionines grupes.

Lietuva buvo sukrikščioninta tik vėlyvaisiais viduramžiais. Todėl ikikrikščioniškųjų vaizdinių elementus palyginti ilgai galima atsekti papročiuose, dainose ir žodinėje tradicijoje. Prie jų priskiriami gamtos, dangaus kūnų ir suskaidytos pasaulio tvarkos aiškinimai. Tačiau tiksliai juos interpretuoti sudėtinga: archeologinių ženklų ir vėlesnių etnografinių tradicijų negalima besąlygiškai tapatinti.

Gintaras yra suakmenėję medžių sakai, ypač randami Baltijos jūros pakrantėse. Jau akmens amžiuje iš jo buvo gaminami papuošalai, pakabučiai ir kiti daiktai. Baltijos jūros regione rasti radiniai liudija apie diskus, sagas ir figūrėles su skylutėmis arba geometriniais raštais. Per plačiai išplėtotus prekybos ir mainų tinklus gintaras pasiekdavo ir Vidurio bei Pietų Europą. Vėliau taip pavadintas Gintaro kelias nebuvo vienas nustatytas kelias, o kintančių jungčių tinklas tarp Baltijos jūros regiono ir toliau į pietus esančių vietovių.

Taigi gintaras, kaip medžiaga, sieja archeologiją, prekybą ir religinius bei simbolinius vaizdinius. Be to, jis tinka kaip bendras baltų regiono požymis, nes nėra išimtinai susijęs su vienu valdovu, politiniu įvykiu ar konkrečia epocha.

Leidinys, regis, nebuvo skirtas konkrečiai sukakčiai. Jame daugiausia dėmesio skirta Lietuvos kultūrinėms ir kalbinėms šaknims baltų kontekste. Tuo šis leidinys skyrėsi nuo proginių monetų, skirtų valstybių įkūrimui, istorinėms asmenybėms ar architektūros statiniams.