Coincard

Juodasis gandras gyvena gerokai slapčiau nei baltasis gandras. Jis dažniausiai vengia gyvenviečių ir peri mažai trikdomuose, senesniuose miškuose, dažnai prie upelių, tvenkinių, pelkių ar drėgnų pievų. Savo didelius lizdus paprastai suka ant stiprių senų medžių ir dažnai naudoja juos kelerius metus. Mitybą daugiausia sudaro žuvys, varliagyviai ir kiti smulkūs gyvūnai iš vandens telkinių bei šlapynių.

Kaip migruojantis paukštis juodasis gandras Latvijoje ir kitose Europos dalyse būna tik perėjimo laikotarpiu. Europos paukščiai daugiausia žiemoja Afrikoje. Todėl jo apsauga negali būti vykdoma vien nacionalinių sienų ribose: turi būti išsaugotos perėjimo vietos, poilsio teritorijos ir buveinės palei migracijos kelius. Pavojų, be kita ko, kelia senų miškų kirtimas arba dideli jų pokyčiai, trikdymas netoli lizdų, šlapynių sausinimas ir susidūrimai su elektros linijomis.

Latvijoje yra dideli miškų ir šlapynių plotai, kuriuose juodasis gandras randa tinkamas buveines. Kartu ši rūšis jautriai reaguoja į šių kraštovaizdžių pokyčius. Todėl jos paplitimas leidžia spręsti, ar miškų vandens telkiniai, šlapynės ir atokios perėjimo teritorijos tebėra pakankamai nepažeistos ir tarpusavyje susijusios. Juodojo gandro apsaugos priemonės naudingos ir daugeliui kitų rūšių, kurioms reikalingos tos pačios buveinės.

Europos lygmeniu juodasis gandras priklauso paukščių rūšims, kurioms pagal ES Paukščių direktyvą numatytos specialios apsaugos priemonės. Visų pirma tai tinkamų buveinių išsaugojimas ir saugomų teritorijų steigimas Natura 2000 tinkle. Motyvo pasirinkimas nebuvo susietas su istoriniu jubiliejumi. Latvija pasinaudojo visoje Europoje cirkuliuojančia moneta, kad atkreiptų dėmesį į baikščią vietinę perinčių paukščių rūšį ir tarpvalstybinę rūšių bei buveinių apsaugos užduotį. Taip vaizdas susieja konkretų Latvijos gamtos elementą su Europos gamtos apsaugos politika.