2 eurai PP

Federacijos šventė įvyko 1790 m. liepos 14 d. Paryžiaus Marsfeld, lygiai po metų nuo Bastille šturmo. Ji vyko ankstyvuoju Prancūzijos revoliucijos laikotarpiu, kai dar buvo siekiama monarchijos, Nacionalinės Asamblėjos ir gyventojų susitarimo. Į Paryžių atvyko naujai suformuotų nacionalinių gvardijų atstovai iš Prancūzijos departamentų. Renginyje dalyvavo dešimtys tūkstančių žiūrovų; jiems Marsfeld buvo pertvarkytas į didelę šventės vietą.

Per mišias Nacionalinės gvardijos vadas Marquis de Lafayette prisiekė tautai, įstatymui ir karaliui. Savo ruožtu Liudvikas XVI įsipareigojo gerbti besiformuojančią konstitucinę santvarką. Šventė vaizdavo Prancūziją kaip lygių piliečių ir jos regionų bendruomenę. Tačiau ši susitaikiusios konstitucinės monarchijos samprata pasirodė esanti trumpalaikė. Vėlesniais metais politiniai konfliktai aštrėjo; 1792 m. monarchija buvo panaikinta.

Nuo 1880 m. liepos 14-oji įstatymu nustatyta kaip Prancūzijos nacionalinė šventė. Ši data leidžia dvejopai remtis istorija: revoliuciniu lūžiu per Bastille šturmą 1789 m. ir nacionalinės vienybės švente 1790 m. Federacijos šventės pasirinkimas 2015 m. laidai siejasi su antruoju, labiau į bendrystę orientuotu aiškinimu.

Marianne nėra istorinis asmuo, o alegorija. Moteriška figūra atsirado iš revoliucijos politinės vaizdinijos ir XIX amžiuje tapo nusistovėjusiu Respublikos įvaizdžiu. Jos vardas sąmoningai sieja paplitusį vardą su tautos samprata. Frygų kepurė taip pat revoliucijos laikotarpiu buvo naudojama kaip laisvės simbolis. Prancūzijos kokarda jungia mėlyną ir raudoną – Paris spalvas – su balta.

Paul Éluard eilėraštis „Liberté“ sukurtas Prancūzijos vokiečių okupacijos metu ir paskelbtas 1942 m. Dėl jo sklaidos pasipriešinimo judėjime jis glaudžiai susietas su kova prieš okupaciją ir politinę priespaudą. Tekste minima daugybė vietų, ant kurių lyrinis subjektas rašo iš pradžių neįvardytą vardą; tik pabaigoje paaiškėja, kad tai „Liberté“.