Blisteris BU

Giovanni Boccaccio buvo XIV amžiaus italų rašytojas, poetas ir mokslininkas. Ilgesnį laiką jis gyveno Neapolyje, kur susipažino su Anžų karalystės dvaro kultūra. Vėliau daugiausia gyveno Florenz ir Certaldo. Kartu su Dante Alighieri ir Francesco Petrarca jis priskiriamas prie autorių, suteikusių italų liaudies kalbai literatūrinį prestižą.

Žinomiausias jo kūrinys yra „Decamerone“. Jo rėminis pasakojimas vyksta per 1348 metų marą: septynios jaunos moterys ir trys jauni vyrai palieka Florenz ir pasitraukia į užmiesčio dvarą. Ten per dešimt dienų jie iš viso papasakoja šimtą novelių. Pasakojimai, be kita ko, nagrinėja meilę, socialinį kilimą, apgaulę, sėkmę ir žmogaus išmintį. Dvasininkai, pirkliai, didikai ir kitų visuomenės grupių atstovai juose dažnai vaizduojami komiškose arba kritinėse situacijose. Taip kūrinys pateikia įvairiapusį vėlyvųjų viduramžių miesto visuomenės vaizdą.

Boccaccio taip pat kūrė poeziją, rašė biografijas ir mokslinius veikalus italų bei lotynų kalbomis. Jis intensyviai domėjosi antikine literatūra ir mitologija bei priklausė ankstyvajam italų humanizmui. Su Petrarca jį siejo ilgametė draugystė ir keitimasis mintimis apie literatūrą bei antikinius rankraščius. Boccaccio buvo svarbus ir domėjimuisi Dante: jis parašė poeto biografiją ir Florenz viešai skaitė paskaitas apie „Dieviškąją komediją“.

Atvaizdas, panaudotas kaip iliustracijos pavyzdys, iš pradžių priklausė žymių vyrų ir moterų freskų ciklui vienoje viloje netoli Florenz. Boccaccio ten buvo pavaizduotas kartu su kitomis istorinėmis ir literatūrinėmis asmenybėmis. Tai ne jo gyvenimo metu sukurtas portretas, o vėlesnis idealizuotas atvaizdas.

Boccaccio pasirinkimas Italijos proginei monetai susijęs su jo reikšme italų literatūros istorijoje. Ypač „Decamerone“ padarė įtaką Europos novelių tradicijai ir italų prozos raidai.