Prancūzija · Bendra Vokietijos / Prancūzijos laida, 50-osios Élysée-Vertrag metinės

Išleidimo data2013-01-21

Bendras tiražas10 017 789

ES maksimumas10 000 000

Laidos5

Briaunos užrašas2 ★ ★ × 6, pakaitomis tiesiai ir apverstai

Užrašas50 ANS JAHRE / 2013 / TRAITÉ DE L’ÉLYSÉE / ÉLYSÉE-VERTRAG / RF

DizainerisYves Sampo / Stefanie Lindner

KalyklaMonnaie de Paris, Pessac

Išleidimo proga

Moneta skirta Élysée sutarties pasirašymo 50-osioms metinėms. Motyve pavaizduoti stilizuoti tuometinių signatarų Konrad Adenauer ir Charles de Gaulle portretai su jų parašais. Tarp jų įrašyta „50 METŲ“ ir „2013“, taip pat pavadinimai „Élysée sutartis“ ir „Élysée sutartis“.

Motyvas

Yves Sampo iš Monnaie de Paris, Stefanie Lindner iš Staatlichen Münze Berlin, Alinos Hoyer (Berlynas) ir Sneschanos Russewa-Hoyer (Berlynas) suprojektuotoje monetoje pavaizduoti stilizuoti Eliziejaus sutarties pasirašiusiųjų (tuomečio Vokietijos Federacinės Respublikos kanclerio Konrad Adenauer ir tuomečio Prancūzijos Respublikos prezidento Charles de Gaulle) portretai su jų parašais, tarp jų – užrašas „50 ANS METŲ“ ir metai „2013“, viršutiniame monetos vidinės dalies pakraštyje – užrašas „TRAITÉ DE L’ÉLYSÉE“, apatiniame – užrašas „ELIZIEJAUS SUTARTIS“. Kalyklos ženklas ir emisiją išleidusios valstybės ženklas („RF“) yra dešiniajame, o monetų meistro ženklas – gėlė – kairiajame monetos vidinės dalies pakraštyje.

Išoriniame monetos žiede pavaizduota dvylika Europos vėliavos žvaigždžių.

Pagrindinė informacija tema

Élysée sutartis buvo sudaryta 1963 m. sausio 22 d. Paryžiaus Élysée rūmuose. Ji atsirado ilgos Vokietijos ir Prancūzijos konkurencijos bei trijų karų nuo 1870 m. aplinkybėmis, o paskutinis iš jų buvo Antrasis pasaulinis karas ir Vokietijos okupacija Prancūzijoje. Jau XX a. šeštajame dešimtmetyje abi valstybės bendradarbiavo Europos integracijos srityje. Tačiau sutartimi buvo siekiama susitaikymą visam laikui įtvirtinti vyriausybių kasdienėje veikloje.

Buvo numatyti reguliarūs valstybių ir vyriausybių vadovų susitikimai bei konsultacijos užsienio, gynybos, švietimo ir jaunimo politikos srityse. Vyriausybės ir institucijos turėjo kuo anksčiau derinti savo pozicijas. Viena iš konkrečių pasekmių buvo 1963 m. įkurta Deutsch-Französisches Jugendwerk. Ji remia susitikimus, mainų programas ir kalbų mokymąsi, taip pat turėjo ypač suartinti jaunesniąsias kartas.

Konrad Adenauer buvo pirmasis Bundesrepublik Deutschland federalinis kancleris nuo 1949 iki 1963 m. Jo politika buvo nukreipta į Vakarų Vokietijos įtraukimą į Vakarų aljansus ir suartėjimą su Prancūzija. Per Antrąjį pasaulinį karą Charles de Gaulle vadovavo „Freie Frankreich“. Vėliau jis formavo Penktąją Respubliką ir ėjo valstybės prezidento pareigas nuo 1959 iki 1969 m. Jis siekė savarankiškesnės Europos politikos, kurioje bendradarbiavimas su Bundesrepublik Deutschland turėjo atlikti pagrindinį vaidmenį.

Abiejų šalių požiūriai nebuvo visiškai vienodi. Deutsche Bundestag papildė pritarimo įstatymą preambule, kurioje, be kita ko, buvo patvirtintas įsipareigojimas Jungtinėms Amerikos Valstijoms ir NATO bei Europos vienijimasis. Taip de Gaulle’io labiau nuo Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomos Europos politikos koncepcija buvo apribota.

Sukaktis tapo proga išleisti bendrą Vokietijos ir Prancūzijos monetą ta pačia tema. Pasirinkimas primena institucionalizuotą abiejų valstybių partnerystę, kuri nuo tada tęsiama reguliariomis vyriausybių konsultacijomis, bendromis institucijomis ir daugybe visuomenės mainų programų.