Belgija · Königin-Elisabeth-Wettbewerb 75-metis

Belgijos karalienė Elisabeth (1876–1965) buvo kilusi iš Wittelsbach dinastijos ir buvo ištekėjusi už karaliaus Albert I. Ji pati grojo smuiku ir rėmė muziką, vaizduojamąjį meną bei mokslą. Smuiku ji mokėsi, be kitų, pas Eugène Ysaÿe – belgų smuikininką, kompozitorių ir dirigentą. Iš bendro susidomėjimo jaunųjų muzikantų ugdymu kilo tarptautinio konkurso idėja.

Pirmą kartą jis surengtas pavadinimu „Concours Eugène Ysaÿe“. Netrukus prieš tai Ysaÿe mirė, tačiau dar spėjo prisidėti prie pagrindinių konkurso nuostatų kūrimo. Iš pradžių konkursas buvo skirtas smuikininkams, vėliau – ir pianistams. Tarp pirmųjų laureatų buvo sovietų muzikantai David Oistrach ir Emil Gilels. Antrasis pasaulinis karas nutraukė tolesnį jo rengimą. Atnaujinus konkursą, 1951 m. jam suteiktas dabartinis pavadinimas, o nuo tada jis rengiamas Briuselyje.

Viena iš jo ypatybių – intensyvus finalinis etapas. Finalininkai per ribotą laiką parengia specialiai konkursui skirtą, anksčiau neskelbtą kūrinį. Tuo metu jie gyvena ir dirba izoliuoti, be savo mokytojų pagalbos. Be smuiko ir fortepijono, vėliau atsirado ir kitų kategorijų, įskaitant dainavimą ir kompoziciją. Finalinio etapo pasirodymai tradiciškai vyksta su orkestru.

Konkursas taip pat susijęs su Belgijos monarchija ir valstybės remiama kultūros globa. Po Elisabeth garbės pirmininkės pareigas perėmė karalienė Fabiola, o vėliau jas tęsė karalienė Mathilde. Daugiausia dėmesio skiriama jaunųjų muzikantų apdovanojimui ir jų tarptautiniam viešumui, o ne vien piniginio prizo skyrimui.

Todėl Belgijai jubiliejus tapo proga priminti apie ilgalaikę kultūros instituciją, pavadintą karalienės vardu ir pasižyminčią tarptautiniu dalyvavimu. Apyvartinė moneta viename motyve susiejo muzikos istoriją, Belgijos kultūros politiką ir karališkųjų rūmų vaidmenį.